Inkstų ligos užklumpa neperspėję

Kas dešimtas suaugęs žmogus turi inkstų sutrikimų, tačiau dažnas to net neįtaria. Apie užklupusią klastingą ligą neretai sužinoma, kai ji jau būna gerokai pažengusi į priekį. Apie inkstų ligas ir jų gydymą kalbamės su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Nefrologijos klinikos gydytoja nefrologe dr. Asta Stankuviene.

Kokia dažniausia ir pavojingiausia inkstų liga? 

Lėtinė inkstų liga. Tai bendrinis pavadinimas. Šis terminas apima daug patologijų: pirmines ir antrines inkstų ligas (išsivysčiusias kaip kitų, gretutinių ligų komplikacijas). Jos gali būti tiek imunologinės, tiek infekcinės kilmės. Lėtinės inkstų ligos (glomerulonefritas, pielonefritas, diabetinė nefropatija ir kitos) gali išsivystyti iki komplikacijos – lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, daug žmonių serga lėtinėmis inkstų ligomis.

Ar visada lėtinis inkstų nepakankamumas vystosi be jokių jaučiamų simptomų? Kokie būna pirmieji požymiai ir į ką reikėtų atkreipti dėmesį?

Labai dažnai pacientai ateina pas gydytojus, kai lėtinis inkstų nepakankamumas jau būna toli pažengęs, ir mes diagnozuojame sunkų inkstų pažeidimą esant jau vėlyvosioms ligos stadijoms. Taip nutinka dėl to, kad susirgęs lėtiniu inkstų nepakankamumu žmogus dažniausiai nejaučia jokių ligos simptomų arba jie būna nespecifiniai. Gali varginti silpnumas, nuovargis, patinti kojos, rankos, veidas, gali būti padidėjęs kraujospūdis, padažnėjęs šlapinimasis, ypač naktį. Į šiuos požymius žmogus dažnai neatkreipia dėmesio. Jeigu liga nepasireiškia aktyvesniais simptomais, nesukelia skausmų nugaros srityje, žmogus pagalbos pas nefrologus dažniausiai kreipiasi pavėluotai.

Jei lėtinė inkstų liga dar nepasiekusi sunkiausios komplikacijos, simptomų juntama dar mažiau?

Dažniausiai taip. Lėtinės inkstų ligos, priešingai nei ūminės, labai specifiniais simptomais nepasireiškia. Pastaraisiais metais daugėja antrinių lėtinių inkstų ligų, kurios yra pasekmė gretutinių susirgimų. Labai dažnai išsivysto antrinis inkstų pažeidimas sergant cukralige, arterine hipertenzija, išemine širdies liga. Neretai pacientas gana ilgai net neįtaria, kad jo inkstai yra pažeisti, o tuos pažeidimus sukėlė kitos jo lėtinės ligos. Jei žmogus serga savarankiška, pirmine inkstų liga, kaip, pavyzdžiui, glomerulonefritu arba pielonefritu, gali būti daugiau specifinių požymių, būdingų būtent inkstams – pasikeitusi šlapimo spalva, pasikeitęs šlapinimosi dažnis, skausmingas šlapinimasis, strėnų skausmai, veido pabrinkimas.  

Kam kyla didesnė rizika susirgti inkstų ligomis?

Visiems, kurie serga arterine hipertenzija, cukralige, išemine širdies liga. Taip pat turintiems antsvorį, dažnai vartojantiems skausmą malšinančius arba uždegimą mažinančius vaistus. Tai pagrindiniai inkstų pažeidimo rizikos veiksniai. Jei moterys ar merginos dažnai serga šlapimo pūslės uždegimu, ilgainiui gali išsivystyti ir inkstų pažeidimas – lėtinis pielonefritas. Inkstų pažeidimas gali atsirasti ir vyresnio amžiaus vyrams, turintiems prostatos problemų.

Kaip diagnozuojami inkstų sutrikimai?

Pats paprasčiausias tyrimas yra šlapimo tyrimas, kuris anksčiau buvo atliekamas kur kas dažniau. Jei šlapime randama kokių nors pakitimų, reikia tirti toliau, ar nėra inkstų darbo sutrikimo. Būtina atlikti bendrą kraujo tyrimą, ištirti kreatinino kiekį kraujyje. Šiuos tyrimus gali skirti šeimos gydytojai tiems pacientams, kurie turi rizikos veiksnių susirgti lėtine inkstų liga, arba yra nusiskundimų, būdingų inkstų ligoms.

Kas naujo diagnozuojant ir gydant inkstų ligas? 

Šiuolaikinėje medicinoje nuolat pasirodo naujovių. Ne išimtis ir inkstų ligų diagnozavimas bei gydymas. Atsiranda nemažai naujų laboratorinių, serologinių, vaizdo tyrimų, kurie padeda detaliau, tiksliau diagnozuoti inkstų pažeidimus.

Kada prireikia dializės?

Kai iš buvusios normalios veiklos inkstų darbas tesiekia tik 15 procentų ir yra diagnozuojama lėtinio inkstų nepakankamumo galutinė stadija, reikalinga pakaitinė inkstų terapija. Tai reiškia, kad negrįžtamai sutrikusi inkstų veikla ir be inkstų pakaitinio gydymo tolesnis gyvenimas yra neįmanomas.

Pakaitinė terapija yra trijų rūšių: hemodializė, peritoninė dializė ir inkstų transplantacija. Gali būti persodintas tiek gyvo, tiek mirusio donoro inkstas.   

Dializės pavaduoja nuosavų inkstų darbą, ir žmogus gali toliau visavertiškai gyventi. Seniau lėtinis inkstų nepakankamumas buvo nuosprendis ligoniui, nes tai reiškė, kad neužilgo ištiks mirtis. Šiais laikais, kai galima taikyti pakaitinę inkstų terapiją ir ji yra taikoma, žmonės nuo inkstų nepakankamumo nemiršta.

Inkstų transplantacija yra pats fiziologiškiausias inkstų nepakankamumo gydymo būdas, kadangi geriau išvalomas organizmas, pašalinamos visos nuodingos medžiagos, kurios susidaro organizme medžiagų apykaitos metu. Persodinti inkstai dirba kaip nuosavi ir valo organizmą kiekvieną sekundę ir minutę. Žinoma, tokie pacientai turi nuolat vartoti imuninę sistemą slopinančius vaistus, kad organizmas neatmestų persodinto inksto.

Kuo skiriasi hemodializė ir peritoninė dializė? Kokie jų privalumai ir trūkumai?

Abu metodai yra geri. Kiekvienas turi savo privalumų ir trūkumų. Jei pacientui taikoma peritoninė dializė, jis ją gali pasidaryti pats, namuose, jam nereikia tris kartus per savaitę važiuoti į hemodializių centrą.

Peritoninės dializės procedūra atliekama kateterio pagalba, kuris yra įvestas į pilvo ertmę. Per kateterį pacientas susileidžia specialų tirpalą, kuris keičiamas kas keturias penkias valandas kiekvieną dieną. Tokiu būdu išplaunamos toksinės medžiagos, susidariusios organizme medžiagų apykaitos metu. Šis metodas yra šiek tiek fiziologiškesnis už hemodializę, nes kraujo valymas vyksta nepertraukiamai.

Hemodializė pacientui yra patogesnė tuo, kad nereikia pačiam atlikti šios procedūros, už jį tą padaro medicinos personalas. Tačiau tris kartus per savaitę reikia vykti į dializės centrą, o pati procedūra užtrunka keturias valandas. Kartais tai nepatogu, bet, kita vertus, taikant hemodializę yra mažesnis infekcijų pavojus.

Kiek svarbi mityba sergant lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu?

Mityba sergant lėtiniu inkstų nepakankamumu yra be galo svarbi. Jos pagalba galime sulėtinti inkstų ligos progresavimą. Be to, kai yra lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas, ne visas maisto medžiagas, kurias mes suvalgome, organizmas sugeba tinkamai pašalinti. Kai kurios medžiagos pradeda kauptis mūsų organizme ir gali sukelti grėsmingas komplikacijas.

Svarbiausia medžiaga yra kalis. Kai jo trūksta organizmui, gali atsirasti širdies ritmo sutrikimai, tačiau kai kalio yra per daug (o taip dažniausiai būna, kai sutrinka inkstų darbas), gali netgi ištikti staigi mirtis. Todėl visada labai stebime, kad nebūtų hiperkalemijos – kalio padidėjimo kraujyje.

Pacientai kalio kiekį kraujyje gali reguliuoti maisto pagalba. Reikia vengti produktų, kuriuose gausu kalio: citrusinių vaisių ir jų sulčių, pomidorų, bananų, vynuogių, razinų ir kitų džiovintų vaisių, grybų, braškių, vyšnių, slyvų bei kitų, arba juos vartoti labai ribotai.  

Kol dar nėra pradėta taikyti hemodializė, siekiant sustabdyti lėtinės inkstų ligos progresavimą, reikia riboti baltymų kiekį maiste. Taip stabdomas inkstų ligos progresavimas. Druskos ribojimas ypatingai svarbus, kai žmogui nustatytas padidėjęs kraujospūdis, vartojami antihipertenziniai vaistai, kai yra patinimų. Druska sulaiko vandenį organizme, todėl, valgant sūriai, didėja patinimai, kyla kraujospūdis, jis tampa sunkiau reguliuojamas, blogiau veikia antihipertenziniai ir šlapimą varantys vaistai.

Kaip išsaugoti sveikus inkstus, kokia šių ligų profilaktika?

Svarbu sveika mityba, sveikas gyvenimo būdas. Labai svarbu vartoti pakankamai skysčių. Jei sveiki inkstai ir širdis, žmogus per parą turi išgerti ne mažiau kaip 1,5 – 2 litrus skysčių.

Būtina gydyti lėtines ligas – cukrinį diabetą, širdies nepakankamumą, arterinę hipertenziją. Ypatingai pastarąją, nes padidėjęs kraujo spaudimas labai kenkia inkstams.

Stengtis vengti bet kokių infekcijų, o joms užklupus – gydyti.

Reikia labai atsakingai vartoti įvairius vaistus. Nuskausminamieji medikamentai parduodami be receptų, tačiau jeigu jie vartojami dažnai, ilgą laiko tarpą, savo nuožiūra, nepasitarus su gydytoju, ilgainiui gali sukelti negrįžtamą lėtinį inkstų pažeidimą.

Kas sunkiausia Jūsų darbe?

Sunkiausia pamatyti užleistą, toli pažengusią ligą, tačiau net ir sunkiausiais, regis, beviltiškiausiais momentais visada yra koks nors sprendimas, tik reikia nenuleisti rankų.

Į ką labiausiai gilinatės, kokiais nefrologijos aspektais domitės daugiausiai?

Mane labiausiai domina lėtinė inkstų liga, jos sulėtinimo galimybės, pakaitinė inkstų terapija, o ypač inkstų transplantacija. Tai mano darbo sritis, kurioje  turiu daugiausiai patirties.

Kas profesinėje veikloje Jus džiugina?

Džiugina, kad atsiranda vis naujų tyrimų ir gydymo galimybių, kad pacientams prieinama pakaitinė inkstų terapija, kuri leidžia su lėtine inkstų liga išgyventi pakankamai kokybišką ir gana ilgą gyvenimą.

Kodėl tapote nefrologe?

Vienareikšmiškai atsakyti sunku. Nemėgstu lengvo kelio, todėl rinkausi tarp onkologijos ir nefrologijos. Juk seniau tiek vėžio, tiek inkstų nepakankamumo diagnozė skambėjo kaip mirties nuosprendis. Nefrologija man atrodė patraukli, nes yra pakankamai intervencinė ir perspektyvi, greitai besivystanti specialybė, kad labai akivaizdžiai galima padėti žmogui. Įtakos pasirinkimui turėjo ir tai, kad mano mama nefrologė: visuomet turėjau ir dabar turiu puikų pavyzdį ir gerą patarėją.

Kaip atsipalaiduojate nuo gausybės darbų, kasdienės įtampos? Gal turite kokį pomėgį?

Mano pomėgiai – moteriški: siuvimas, mezgimas, sodininkystė, daržininkystė, maisto gaminimas. Tai ir pomėgiai, ir būtinybė, bet jie padeda pailsėti, atsipalaiduoti nuo darbo.

Koks Jūsų geros sveikatos receptas? Ką kitiems patartumėte?

Visa ko pagrindas yra sveika gyvensena. Ne mažiau svarbus yra geras nusiteikimas ir pozityvus mąstymas. „Sveika siela sveikame kūne“ yra netušti žodžiai. Kai yra visas kompleksas – gera ir fizinė, ir dvasinė sveikata, tik tuomet žmogus gali jaustis gerai. Netgi jei fizinis kūnas kenčia, tai nereiškia, kad ir siela turi kentėti. Manau, sveikata labai priklauso nuo to, kaip žmogus ją vertina, kiek deda pastangų jos išsaugojimui, kiek stengiasi ieškoti sprendimų. Nuo to priklauso ir savijauta, ir visas gyvenimas. Labai daug reiškia optimizmas: susirgus svarbu nenuleisti rankų, ir tuomet kartu su medikais nugalimos ir ligos.

Įdomu

Pirmoji sėkminga inksto transplantacija pasaulyje buvo atlikta 1954 m., kai Bostone chirurgai Joseph E. Murray ir John Hartwell Harrison bendradarbiaudami su nefrologu John P. Merrill persodino inkstą iš vieno identiško dvynio kitam.

Lietuvoje inkstų transplantacijos atliekamos nuo 1970 metų.

Pirmąją gyvo donoro inksto persodinimo operaciją mūsų šalyje atliko Vytautas Kleiza 1974 metų balandžio 25-ąją Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose. 2014 m. liepos 7-ąją inkstų persodinimo operacijos iš gyvo donoro pradėtos daryti ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose: tądien dvidešimtmetei merginai persodintas jos mamos inkstas.

Lietuvos Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, per tris šių metų mėnesius Lietuvoje  atliktos 28 inkstų transplantacijos: 25 recipientams persodinti mirusio donoro inkstai, 3 – gyvo donoro inkstai.

Šiuo metu Lietuvoje donoro inksto laukia 138 recipientai (iš jų inksto transplantacijos laukia 1 vaikas), donoro inksto ir kasos komplekso laukia 7 recipientai.