Kūno priežiūros priemonės

Maisto papildai

Veterinarinėms klinikoms

Pirmoji pagalba

ŽIV virusas (I)

ŽIV (žmogaus imunodeficito virusas) – retrovirusas, priklausantis lentivirusų šeimai (lot. lenti – „lėtas“), nes jie vystosi lėtai. Paprastai prabėga ne vieneri metai, kol pasireiškia ŽIV infekcijos simptomai. Šis virusas mažesnis už bakteriją, gyvena tik žmogaus organizmo ląstelėse ir yra artimas beždžionės imunodeficito virusui (BIV). 

ŽIV sukelia AIDS. Virusas puola leukocitą, jį silpnindamas ir neleisdamas gerai atlikti savo darbo ŽIV „įsileidžia“ bakterijas ir virusus kartu su jų sukeliamomis ligomis, įskaitant ir AIDS į nusilpusį žmogaus organizmą.

Šiuo metu žinomi du žmogaus imunodeficito viruso tipai, 1983 m. atrastas pirmasis ŽIV-1 ir 1986 m. – antrasis ŽIV-2.

Europoje, JAV ir Centrinėje Amerikoje tarp ŽIV užsikrėtusiųjų asmenų dažniausiai vyrauja ŽIV-1 tipas, Afrikoje – ŽIV-2. Jie skiriasi tuo, kad ŽIV-1 tipo sukelti klinikiniai požymiai yra sunkesni, liga greičiau progresuoja iki AIDS, nei ŽIV-2 tipo. Užsikrėtimas ŽIV-1 tipo virusu neapsaugo nuo užsikrėtimo kitu viruso tipu, todėl yra asmenų užsikrėtusių abiem viruso tipais, ypač Afrikoje, kur ŽIV paplitimas didžiausias.


ŽIV rūšių palyginimas

Rūšis

Virulentiškumas[1]

Užkrečiamumas

Paplitimas

Kilmė

ŽIV - 1

Aukštas

Aukštas

Pasaulinis

Paprastoji šimpanzė

ŽIV - 2

Žemas

Žemas

Vakarų Afrika

Suodžių mangabė beždžionė

 

ŽIV daromas poveikis žmogaus organizmui iki galo neištirtas, tačiau kaip virusas yra labiausiai ištirtas virusas pasaulyje.

T-limfocitai (arba kitaip vadinama T-ląstelės) savo apvalkalėlyje turi receptorių (CD4), kurie atpažįsta į organizmą patekusius mikroorganizmus (pvz., žmogaus imunodeficito virusą). CD4 receptorius turintys limfocitai dar vadinami CD4 ląstelėmis ar T-helperiais. Patekęs į žmogaus organizmą, ŽIV užkrečia CD4+ limfocitus, makrofagus ir kai kurias kitų tipų ląsteles. Ląstelių viduje virusas pradeda aktyviai daugintis, tuo pačiu pažeisdamas ląstelę, kuri vėliau žūva. Iš ląstelės išplitę virusai vėl įsiterpia į naujas ląsteles ir ciklas kartojasi. Palaipsniui CD4+ limfocitų kiekis sumažėja tiek, kad žmogaus organizmas nebegali priešintis pačioms paprasčiausioms infekcijoms, kurios visiškai nepavojingos ar mažai pavojingos sveikiems žmonėms su normalia imunine sistema. Kai šios ląstelės žūva, silpsta infekuoto žmogaus imuninė sistema ir padidėja rizika susirgti įvairiomis infekcinėmis ligomis ar tam tikromis vėžio rūšimis.

Be to, CD4 ląstelių skaičius yra vienas iš žmogaus imuninės sistemos stiprumo (imuninio statuso)  rodiklių. Kai ŽIV ima naikinti CD4 ląsteles, infekuoto žmogaus imuninė sistema silpsta. Kuo mažiau CD4 ląstelių, tuo labiau ŽIV infekcija yra pažengusi, t. y. ŽIV infekcijai progresuojant CD4 ląstelių skaičius mažėja. Jei nustatoma mažiau nei 200 CD4 ląstelių, tada padidėja rizika susirgti gyvybei pavojingomis oportunistinėmis ligomis.

Viruso koncentracija – tai ŽIV kopijų kiekis kraujyje. Kaip ir CD4 ląstelių skaičiaus nustatymas, viruso koncentracijos (matuojamas ŽIV RNR kiekis) nustatymas yra labai svarbus ŽIV ligos stadijai identifikuoti ir numatyti jos eigą.

 

Viruso plitimas

Žmogaus imunodeficito virusas perduodamas per kraują, spermą bei makšties, gimdos kaklelio išskyras. ŽIV užsikrečiama, kai tiesiogiai į kraują pro gleivines ar sužeistą odą patenka ŽIV užkrėsti organizmo skysčiai, kuriuose viruso koncentracija didžiausia.

Yra žinomi trys šio viruso perdavimo keliai:

1.    Lytinis kelias:

o   heteroseksualių lytinių santykių metu (varpa makštyje), kai nenaudojama prezervatyvo;

o   homoseksualių lytinių santykių metu (varpa išeinamoje angoje), kai nenaudojama prezervatyvo;

o   oralinių lytinių santykių metu (liečiant burna lyties organus).

2.    Per kraują:

o   perpylus užkrėstą kraują;

o   transplantuojant užkrėstus organus;

o   kontaktuojant su krauju, kraujo produktais;

o   naudojant užkrėstus švirkštus, adatas, kitus instrumentus;

o   darant tatuiruotes.

3.    Perinatalinis (iš motinos – vaikui): prieš gimdymą, gimdymo metu arba tuoj po gimdymo.



Užsikrėtimo ŽIV tikimybė per lytinius santykius didėja jei: vienas iš partnerių užsikrėtęs ar serga kita lytiškai plintančia infekcija (chlamidioze, lytiniu herpes, sifiliu, gonorėja ir kt.); santykiaujama menstruacijų metu; vieno iš partnerių gleivinė (lytinių organų, išeinamosios angos ar burnos) yra mechaniškai pažeista; santykiai prievartiniai, mechaniškai žalojantys gleivinę (išžaginimo atvejais); santykiaujama pirmą kartą; vienas iš partnerių yra arba ūmioje ŽIV infekcijos arba AIDS stadijoje.

Siekiant išvengti parenteriniu (kraujo keliu) perduodamo ŽIV, rekomenduojama nesinaudoti kitų panaudotais (nesteriliais) švirkštais ar adatomis, manikiūro, pedikiūro, tatuiruočių darymo ar kitais instrumentais; naudoti asmenines apsaugos priemones ir vengti mikrotraumų darbo metu atliekant invazines procedūras, kai yra kontaktas su paciento biologiniais skysčiais. Perpylus užkrėsto kraujo recipientams, prognozuojama infekcijos perdavimo tikimybė siekia 90–100 proc. Visi tatuiravimo, auskarų vėrimo, elektrolizės, akupunktūros procedūroms naudojami reikmenys privalo būti vienkartiniai, o panaudoti tinkamai utilizuojami.

 

ŽIV neplinta:

1.    Oro lašeliniu būdu (kosint, čiaudint, bučiuojantis);

2.    Buitiniu būdu ir socialinių kontaktų metu (per prakaitą, ašaras, naudojantis bendru tualetu, vonia, sauna, baseinu, indais, suolais, sporto įrankiais, liečiant vienam kitą, žaidžiant, gyvenant šalia infekuoto asmens, valgant asmens, užsikrėtusio ŽIV, paruoštą maistą);

3.    Per vabzdžių įkandimus (ŽIV neplatina uodai ir erkės).



Lietuvos AIDS centro duomenimis:

·       20 % santykių su asmeniu ką tik užsikrėtusiu ŽIV baigiasi ŽIV perdavimu;

·       ŽIV perdavimo rizika iš vyro moteriai 20 kartų didesnė analinių santykių metu, nei santykiaujant vaginaliai;

·       Apipjaustyti vyrai turi 8 kartus mažesnę tikimybę užsikrėsti ŽIV, nei neapipjaustyti;

·       Heteroseksualių santykių metu labiau pažeidžiamos yra moterys.



ŽIV atsparumas aplinkos faktoriams

ŽIV priklauso nepatvariems virusams.

Ekstraląstelinis (laisvas) ŽIV virusas, esantis skystoje audinių kultūroje, gali išsilaikyti iki 15 parų kambario temperatūroje (20–22 oC) ir iki 11 parų 37 oC temperatūroje. Išdžiūvusio kraujo liekanose kambario temperatūroje virusas išlieka gyvybingas apie 7 dienas.

Intraląstelinis (esantis ląstelėje) ŽIV išsilaiko aplinkoje tik vieną parą. Optimaliausias ŽIV viruso biologiniam aktyvumui pH yra 7,0–8,0, o didinant ar mažinant aplinkos pH, ŽIV aktyvumas labai sumažėja.

ŽIV greit žūva virinamas (100 oC temperatūroje iš karto, 56 o C temperatūroje per 20 min.), paveiktas spiritu, chloru, rūgštimi ir šarmu, balinamosiomis, dezinfekuojamosiomis medžiagomis (0,5 proc. natrio hipochlorito ir 0,5 proc. gliutaraldehido tirpaluose žūva per 1 minutę; 1 proc. chloramino tirpale – per 5 minutes; 50–70 % etilo alkoholyje – per 10 minučių).

ŽIV atsparus ultravioletiniams ir rentgeno spinduliams bei šalčiui.

ŽIV gali išgyventi švirkštuose iki keturių savaičių, po to kaip infekuotas kraujas buvo įsiurbtas ir paskui išplautas.

Negali ilgai išgyventi jūros vandenyje palyginus su kitais virusais.

 


Tyrimai

Tiriamoji medžiaga – kraujas, kuriame ieškoma antikūnų prieš ŽIV (netiesioginis diagnostinis metodas) arba nustatomas ŽIV (tiesioginis diagnostinis metodas). Pirmą kartą teigiamas tyrimas būna pirmąsias 6–8 savaites po užsikrėtimo. Gavus teigiamą rezultatą, atliekamas patvirtinantis testas.

Vėliau visą gyvenimą laboratoriniai rezultatai dėl ŽIV bus teigiami, nors prieš mirtį gali būti ir neigiami.

Patikimam patvirtinimui, kad asmuo nėra užsikrėtęs ŽIV, kraujas turi būti tiriamas praėjus 3 mėnesiams nuo įtariamo užsikrėtimo momento. Asmenį su teigiamu ŽIV stebi medikas specialistas ir kas 3 ar 6 mėnesius kviečia pasitikrinti.



Kuo ŽIV skiriasi nuo AIDS?
ŽIV ir AIDS dažnai yra painiojami. ŽIV vadinamas virusas (ŽIV ligos sukėlėjas), kuris, patekęs į žmogaus organizmą, naikina baltuosius kraujo kūnelius (T-limfocitus), kurie kontroliuoja (įspėjant ar stabdant) infekcijas. ŽIV sukelia ligą, kuri turi stadijas.
AIDS - įgytas (akvizitinis) imuniteto nepakankamumo sindromas (angl. Acguired Immune Deficiency Syndrome) nustatomas, kai ŽIV užsikrėtusiam asmeniui diagnozuojama viena iš AIDS indikacinių ligų. AIDS – tai paskutinė ŽIV ligos stadija. 


Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, 60 proc. visų registruotų ŽIV atvejų Lietuvoje, ŽIV užsikrėtė per narkotikų vartojimą.

Jei netaikomas joks gydymas, maždaug vienas iš septynių žindomų užsikrėtusių ŽIV motinų kūdikių yra užkrečiamas virusu.

 

ŽIV, AIDS simptomai

  • Kūno masės mažėjimas;
  • Raumenų skausmas;
  • Sąnarių skausmas;
  • Karščiavimas;
  • Bendras silpnumas;
  • Limfmazgių padidėjimas;
  • Ryklės skausmas;
  • Viduriavimas;
  • Naktinis prakaitavimas;
  • Bėrimas;
  • Mieguistumas.

[1] Viruso gebėjimas, esant tam tikroms sąlygoms, sukelti ligą šeimininko organizme.