Viruso plitimas

Žmogaus imunodeficito virusas perduodamas per kraują, spermą bei makšties, gimdos kaklelio išskyras. ŽIV užsikrečiama, kai tiesiogiai į kraują pro gleivines ar sužeistą odą patenka ŽIV užkrėsti organizmo skysčiai, kuriuose viruso koncentracija didžiausia.

Yra žinomi trys šio viruso perdavimo keliai:

1.    Lytinis kelias:

o   heteroseksualių lytinių santykių metu (varpa makštyje), kai nenaudojama prezervatyvo;

o   homoseksualių lytinių santykių metu (varpa išeinamoje angoje), kai nenaudojama prezervatyvo;

o   oralinių lytinių santykių metu (liečiant burna lyties organus).

2.    Per kraują:

o   perpylus užkrėstą kraują;

o   transplantuojant užkrėstus organus;

o   kontaktuojant su krauju, kraujo produktais;

o   naudojant užkrėstus švirkštus, adatas, kitus instrumentus;

o   darant tatuiruotes.

3.    Perinatalinis (iš motinos – vaikui): prieš gimdymą, gimdymo metu arba tuoj po gimdymo.

Užsikrėtimo ŽIV tikimybė per lytinius santykius didėja jei: vienas iš partnerių užsikrėtęs ar serga kita lytiškai plintančia infekcija (chlamidioze, lytiniu herpes, sifiliu, gonorėja ir kt.); santykiaujama menstruacijų metu; vieno iš partnerių gleivinė (lytinių organų, išeinamosios angos ar burnos) yra mechaniškai pažeista; santykiai prievartiniai, mechaniškai žalojantys gleivinę (išžaginimo atvejais); santykiaujama pirmą kartą; vienas iš partnerių yra arba ūmioje ŽIV infekcijos arba AIDS stadijoje.

Siekiant išvengti parenteriniu (kraujo keliu) perduodamo ŽIV, rekomenduojama nesinaudoti kitų panaudotais (nesteriliais) švirkštais ar adatomis, manikiūro, pedikiūro, tatuiruočių darymo ar kitais instrumentais; naudoti asmenines apsaugos priemones ir vengti mikrotraumų darbo metu atliekant invazines procedūras, kai yra kontaktas su paciento biologiniais skysčiais. Perpylus užkrėsto kraujo recipientams, prognozuojama infekcijos perdavimo tikimybė siekia 90–100 proc. Visi tatuiravimo, auskarų vėrimo, elektrolizės, akupunktūros procedūroms naudojami reikmenys privalo būti vienkartiniai, o panaudoti tinkamai utilizuojami.

ŽIV neplinta:

1.    Oro lašeliniu būdu (kosint, čiaudint, bučiuojantis);

2.    Buitiniu būdu ir socialinių kontaktų metu (per prakaitą, ašaras, naudojantis bendru tualetu, vonia, sauna, baseinu, indais, suolais, sporto įrankiais, liečiant vienam kitą, žaidžiant, gyvenant šalia infekuoto asmens, valgant asmens, užsikrėtusio ŽIV, paruoštą maistą);

3.    Per vabzdžių įkandimus (ŽIV neplatina uodai ir erkės).

Lietuvos AIDS centro duomenimis:

·       20 % santykių su asmeniu ką tik užsikrėtusiu ŽIV baigiasi ŽIV perdavimu;

·       ŽIV perdavimo rizika iš vyro moteriai 20 kartų didesnė analinių santykių metu, nei santykiaujant vaginaliai;

·       Apipjaustyti vyrai turi 8 kartus mažesnę tikimybę užsikrėsti ŽIV, nei neapipjaustyti;

·       Heteroseksualių santykių metu labiau pažeidžiamos yra moterys.

ŽIV atsparumas aplinkos faktoriams

ŽIV priklauso nepatvariems virusams.

Ekstraląstelinis (laisvas) ŽIV virusas, esantis skystoje audinių kultūroje, gali išsilaikyti iki 15 parų kambario temperatūroje (20–22 ^oC) ir iki 11 parų 37 ^oC temperatūroje. Išdžiūvusio kraujo liekanose kambario temperatūroje virusas išlieka gyvybingas apie 7 dienas.

Intraląstelinis (esantis ląstelėje) ŽIV išsilaiko aplinkoje tik vieną parą. Optimaliausias ŽIV viruso biologiniam aktyvumui pH yra 7,0–8,0, o didinant ar mažinant aplinkos pH, ŽIV aktyvumas labai sumažėja.

ŽIV greit žūva virinamas (100 ^oC temperatūroje iš karto, 56 ^o C temperatūroje per 20 min.), paveiktas spiritu, chloru, rūgštimi ir šarmu, balinamosiomis, dezinfekuojamosiomis medžiagomis (0,5 proc. natrio hipochlorito ir 0,5 proc. gliutaraldehido tirpaluose žūva per 1 minutę; 1 proc. chloramino tirpale – per 5 minutes; 50–70 % etilo alkoholyje – per 10 minučių).

ŽIV atsparus ultravioletiniams ir rentgeno spinduliams bei šalčiui.

ŽIV gali išgyventi švirkštuose iki keturių savaičių, po to kaip infekuotas kraujas buvo įsiurbtas ir paskui išplautas.

Negali ilgai išgyventi jūros vandenyje palyginus su kitais virusais.

Tyrimai

Tiriamoji medžiaga – kraujas, kuriame ieškoma antikūnų prieš ŽIV (netiesioginis diagnostinis metodas) arba nustatomas ŽIV (tiesioginis diagnostinis metodas). Pirmą kartą teigiamas tyrimas būna pirmąsias 6–8 savaites po užsikrėtimo. Gavus teigiamą rezultatą, atliekamas patvirtinantis testas.

Vėliau visą gyvenimą laboratoriniai rezultatai dėl ŽIV bus teigiami, nors prieš mirtį gali būti ir neigiami.

Patikimam patvirtinimui, kad asmuo nėra užsikrėtęs ŽIV, kraujas turi būti tiriamas praėjus 3 mėnesiams nuo įtariamo užsikrėtimo momento. Asmenį su teigiamu ŽIV stebi medikas specialistas ir kas 3 ar 6 mėnesius kviečia pasitikrinti.

Kuo ŽIV skiriasi nuo AIDS?
ŽIV ir AIDS dažnai yra painiojami. ŽIV vadinamas virusas (ŽIV ligos sukėlėjas), kuris, patekęs į žmogaus organizmą, naikina baltuosius kraujo kūnelius (T-limfocitus), kurie kontroliuoja (įspėjant ar stabdant) infekcijas. ŽIV sukelia ligą, kuri turi stadijas.
AIDS - įgytas (akvizitinis) imuniteto nepakankamumo sindromas (angl. Acguired Immune Deficiency Syndrome) nustatomas, kai ŽIV užsikrėtusiam asmeniui diagnozuojama viena iš AIDS indikacinių ligų. AIDS – tai paskutinė ŽIV ligos stadija. 

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, 60 proc. visų registruotų ŽIV atvejų Lietuvoje, ŽIV užsikrėtė per narkotikų vartojimą.

Jei netaikomas joks gydymas, maždaug vienas iš septynių žindomų užsikrėtusių ŽIV motinų kūdikių yra užkrečiamas virusu.

ŽIV, AIDS simptomai

• Kūno masės mažėjimas;
• Raumenų skausmas;
• Sąnarių skausmas;
• Karščiavimas;
• Bendras silpnumas;
• Limfmazgių padidėjimas;
• Ryklės skausmas;
• Viduriavimas;
• Naktinis prakaitavimas;
• Bėrimas;
• Mieguistumas.